VARIO MONETŲ RINKĖJAS
Mėnulio delnas nusileido ant krantinės į upės vandenį nukrito moneta ties sankryža ant draudžiančios grandinės pavargus supos begalinė visata

kas ten vaikščioja tilto turėklais kas ten vaikščioja tilto turėklais iš baimės net nesurėkdamas

nakties automobilis žeria staiga į akis žėrinčius vario gramus

per juodus rudenio lapus nakties šaligatvius klampius nevykėlis klajoklis grįžta į savo sujauktus namus

ant apmusijusios klijuotės lipnios stiklinės antspauduotos tabako ir pyrago trupiniai ir nuorūkų geltoni šoviniai

surūdijusion kriauklėn monotoniškai teška inkvizicijos amžiaus lašai o iš seno radijo taško gieda vis nauji pranašai

neviltis išsipildo neviltis išsipildo neviltis išsipildo
Kiaulių gatvėj prie žaliojo tilto

kaip tas mėnuo suspaustas delnuos mano žodis išlėks iš burnos ir palaidos mane ir palaidos mane mėnesienos monetą tos upės dugne

Jonynas, A. Antanas. Laiko inkliuzai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.

PAPRASTOS DAINOS
Kai aš prisimenu anas dienas,
Rašau be galo paprastas dainas: Apie auksinį tėvo gryčios stogą
Ir apie derlių, gerą arba blogą. Ten kaip žiedai margavo aviliai,
Lietus į žemę sunkėsi giliai. O žmonės gimė, sėjo, pjovė, mirė,
Juos kirto laikas, o jie kirto girią. Bet jie žaliavo, kaip ir ta giria,
Ir jie dainas dainavo vakare, Pareidami iš lauko į namus,
Ir švietė jiems saulėlydis ramus,

Ir suko girnas jiems galingas vėjas,
Vyresnis brolis, jiems padėt atėję
Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.

HOMERO JAUNYSTĖ Aš gėriau putojantį pieną,
Aš valgiau nežemišką duoną,
Žiūrėjau į žėrinčią dieną:
Į žydinčią gėlę raudoną. Man piemenys grojo vamzdeliais
Pavėsyje aukšto platano,
Ir bitės auksiniais indeliais
Man kvepiantį medų gabeno. O, kaip man beprotiškai sekės!
Man vynuogės nokti skubėjo,
Ir sunkios, įsirpusios kekės
Laimingos prie lūpų virpėjo. Su lyra klajodami dviese,
Mes karą ir kardą giedojom
Ir vasarą aukštą ir šviesią
Ir riedančią bangą po kojom. O žvaigždės, pradėjusios kilti,
Ant jūros rankas auksines
Uždėjo ir liepė nutilti,
Kad ji neprikeltų manęs. Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.

PILNATIS Kokios naktys didžiulės, ir žalios, ir kvepiančios būna!
Upėj spindi kaip peilis šviesa nerami ir skaudi.
Aš brendu per rasas, pagal ūžiantį, žalią malūną,
Į tą naktį, kuri nebesutelpa mano širdy. Ant baltų debesų spinduliai nejudėdami guli,
Ir į verkiančią tylumą medžiai nuleido šakas.
Miško vagys ir moterys žiūri į sunkų mėnulį, -
Vagys juokias, o moterys verkdamos laužo rankas. Aš brendu per rasas, per stiklinį vidurnakčio vyną.
Liūdesių vaivorykštė pražysta ant mano galvos.
Skrenda mano Šešėlis į naktį ugningą ir gryną,
Kaip šešėlis žvaigždės, kaip šešėlis žvaigždės negyvos. Tokią naktį trapi melancholija žemėje plečias
Ir virpėdama tirpsta numirusio vaiko šypsniu,
Ir į žalią mėnulio voratinklį, kabantį medžiuos,
Krenta širdys išblyškusių ir nelaimingų žmonių. Henrikas Radauskas. Strėlė danguje: eilėraščiai. – Chicago: Saulius, 1950.

Žiemos pasaka

Įspėk, kas kvepia? Neįspėjai.
Lelijos? Liepos? Vėjai? Ne.
Taip kvepia princai ir kirpėjai,
Taip kvepia vakaras sapne.

Žiūrėki, linija pro stiklą
Praėjo posūkiu tyliu
Rami šviesa pro švelnią migla
Čiurlena pieno upeliu.

Žiūrėki, sninga, sninga, sninga.
Žiūrėki: baltas sodas minga.
Nugrimzdo žemė praeity.

Įspėk, kas eina? Neįspėjai:
Ateina princai ir kirpėjai,
Balti karaliai ir kepėjai,
Ir šlama medžiai apsnigti.

Henrikas Radauskas

Pasaka

Pro dūmus traukinio, pro vielas telefono,
Pro užrakintas geležies duris,
Pro šaltą žiburį beprotiškai geltoną, pro karštą ašarą, kuri tuojau nukris,

Pro gervių virtinę, kuri į šiaurę lekia,
Pro gnomų požemiuose suneštus turtus -
Atskrenda Pasaka, atogražų karšta plaštakė,
Ir mirga marga spindulių lietus.

Septynias mylias žengia vaiko koja.
Našlaitės neliečia vilkai pikti.
O Eglės broliai dalgiais sukapoja
Jos vyrą Žaltį jūros pakrašty.

Voras su trupiniu į dangų kelias.
Kalba akmuo ir medis nebylys.
Ir ieško laimės, ant aklos kumelės
Per visą žemę jodamas kvailys.

Pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą
Ant žemės vieškelių, takelių ir takų.
Klausau, ką pasaka man gieda kaip lakštingala,
Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu.

Henrikas Radauskas