VILNIAUS UNIVERSITATAS
EKONOMIKOS FAKULTETAS
EKONOMIKOS KATEDRA
Ekonominės politikos magistro programa
I kurso studentas
ESĖ
Pozityvinio ir normatyvinio požiūrio į makroekonomiką problematika

Vilnius, 2016

Tema: Pozityvinio ir normatyvinio požiūrio į makroekonomiką problematika
Ekonomikos teorijoje yra išskiriamos pozityvinės ir normatyvinės ekonomikos kryptys. Pozityvinė ekonomika – tai realių ekonominių reiškinių analizė, jų aiškinimas ir aprašymas, besiremiantis faktine medžiaga. Šios krypties tikslas yra ištirti ir paaiškinti visuomenės ekonominę veiklą bei parodyti kaip veikia šalies ūkis. Pozityvinė ekonomika atsako į tokius klausimus kaip, pavyzdžiui, koks šiuo metu yra vidutinis darbo užmokestis tam tikroje šalyje, koks jis buvo prieš 10 metų. Atsakydami į šiuos klausimus, pozityvinio požiūrio ekonomistai analizuoja įvairius ekonominius reiškinius, nustatinėja veiksnius bei vertina jų įtaką. Remiantis tuo jie pateikia įvairius skaičiavimus ir palyginimus. Dėl pozityvinių teiginių retai kada ginčijamasi, kadangi jie atspindi objektyvią tiesą. Pozityvinės srities ekonomistai atlieką įvairių veiksnių analizę, tačiau nesiima vertintą šių veiksnių rezultatų. Jie nevertina ar rezultatai yra geri ir naudingi visuomenei, ir kaip reikėtų elgtzis, kad situacija pagerėtų. Tai jau yra normatyvinės ekonomikos atstovų užduotis. Normatyvinėje ekonomikoje remiantis pozityvinės ekonomikos nustatytas faktais yra įvertinami ir rekomenduojami įvairūs sprendimai. Pozityvinė ekonomika nurodo ekonomiką, o normatyvinė siūlo kaip ją galima išspręsti (Klimašauskienė, 2010).
Huei-chun Su (2012) teigimu, ekonomika yra menas ir ją analizuodami ekonomistai dažniausiai susiduria su dviem pagrindinėmis kliūtimis: 1) sunku arba praktiškai neįmanoma atlikti ekonominio eksperimento, 2) ekonomika yra susijusi su žmonių elgsena, kuri nuolat kečiasi. Colander D. (1992) nuomone, pozityvinės ir normatyvinės ekonomikos požiūrių atskiriamumas klaidina ekonomistus norint pritaikyti ar nustatyti ar ekonominė politika yra teisinga. Šio autoriaus nuomonė sutampa su Huei-chun (2012) nuomone, kadangi ir Colander (1992) teigia jog ekonomika yra menas, reikalaujantis daugybės diskusijų dėl politinės ekonomikos priemonių pritaikomumo. Tikriausiai ne vienas pritartume šių autorių teiginiams dėl to, kad neįmanoma rasti vienos bendros ekonominės politikos, kurią būtų galima pritaikyti įvairiose valstybėse bei tikėtis tokių pačių rezultatų. To priežastis paprasta – ekonomikoje vienas iš pagrindinių aktorių yra žmogus, kuris kartais gali elgtis nenuspėjai, neracionaliai ir nebūtinai taip kaip mums sako ekonominio, socialinio, psichologinio ar kitos mokslo teorijos. Dėl to ši tema ir yra aktualia, kadangi labai svarbu ir tuo pačiu įdomu sužinoti iš kur kyla pagrindinės ekonominės politikos sukūrimo problemos bei ką mes galime padaryti, kad to išvengtume arba bent kiek įmanoma sumažintume.
Pagrindinis šios esė tikslas yra išanalizuoti kokios yra pagrindines pozityvinės ir normatyvinės ekonomikos problemos bei jas aptarti atsižvelgiant į įvairius literatūros šaltinius. Esė objektas – pozityvinės ir normatyvinės ekonomikos teorijos bei teorijų požiūrių problemos.

Problematika tarp pozityvinės ir normatyvinės ekonomijos teorijos požiūrių yra neišvengiama. Pozityvinės ekonomikos išvados yra labai svarbios normatyvinės ekonomikos krypčiai. Dėl pozityvinės ekonomikos išvadų gimsta ir normatyvinės ekonomikos problemos bei klausimai į kuriuos ieškoma atsakymų. Vienas iš žymiausių visų laikų ekonomistų J. M. Keynes (1917) yra nurodęs, kad pozityvinė ekonomikos teorija pasako „kaip yra“, o normatyvinė „kaip turėtų būti“. Taigi, iš pozityvinės ekonomikos išvadų ir išplaukia tolimesnės problemos, kurios vėliau analizuojamos normatyvistų. M.Friedman (1953) yra vienas iš pagrindinių ekonomistų, kuris įvardijo šių dviejų ekonomikos krypčių problematiką ir ją aprašė. Jo teigimu, normatyviniai sprendimai dažnai yra susieti su nuspėjamomis prognozėmis dėl įvairių ekonominės politikos pasekmių. Jo manymu šių skirtingų normatyvinių požiūrių ir prielaidų aibė, galėtų būti susiaurinta pažangios ir kokybiškos pozityvinės ekonomikos rezultatais. Friedman teigimu, ekonomikos teorija pirmiausiai turėtų būti vertinama tik gerai suklasifikavus ekonomines žinias kaip pavyzdžiui įtaka ekonomikai dėl etinių, socialinių, teisinių ar panašių priežasčių. Su Friedman nuomone reikia sutikti. Jei normatyvinės srities ekonomistai turėtų tikrai tobulą informaciją apie įvairius ekonominius reiškinius bei jų sąlygojamus veiksmus, būtų daug lengviau sukonstruoti gerą (galbūt ir ne tobulą) normatyvinės ekonomikos modelį. Tačiau šiuo metu pasižiūrėję vienos ar kitos šalies makroekonominius rodiklius bei pamatę, kad jie skiriasi vargu ar galėsime tiksliai nurodyti kodėl taip yra ir išvardinti visus tą lemiančius veiksnius. Įsivaizduokime, kad galbūt ir pavyksta nustatyti, kodėl šalyje A investicijos nuo taupymo priklauso labiau, o šalyje B mažiau. Bet ar tai nustatę mes tikrai galime sakyti, kad taip bus ir mūsų „modelis“ veiks ir ateityje? Vargu... Todėl tam, kad kuo geriau (nebūtinai tobulai) suprastume kaip veikia ekonomika mums reikia gerai suvokti pozityvinės makroekonomikos kryptį.
Pozityvinės ekonomikos principai yra nepriklausomi nuo normatyvinių prielaidų. Kaip ir aukščiau nustatėme, tai yra mokslas apie tai „kaip yra“, o ne „kaip turėtų būti“ (J. M. Keynes, 1917). Pozityvinės ekonomikos užduotis yra pateikti sistemingus duomenis, kuriais būtų galima remtis ir vėliau daryti teisingas prielaidas apie tolimesnes pasekmes pritaikius vienokius ar kitokius makroekonominius sprendimus. Dėl to pozityvinės ekonomikos atlikimas turi būti labai preciziškas ir tikslus. Bet tuomet iškyla klausimas – ar gauti rezultatai susiję su vieno ekonomikos segmento analize galėtų būti pritaikyti kitam? Kaip pavyzdžiui skirtingų regionų ekonomikos, skirtingi žmonių papročiai ir pomėgiai, kultūriniai skirtumai? Tai apsunkina ekonomistų darbą, kadangi jie apdoroja ir dirba su informacija, kuri kyla iš žmonių. Ir kaip žinome, visi žmonės ir visuomenės yra skirtingos, todėl jei pakeltas minimalus atlyginimas ir pagerino gyvenimo kokybę šalyje A ar mes galime būti tikri, kad tokie patys rezultatai bus ir B šalyje? Čia ir iškyla problema kaip teisingai interpretuoti pozityvinės ekonomikos išvadas ir jas pritaikyti.
Normatyvinė ekonomika arba kitaip „ekonomikos menas“ atvirkščiai nei pozityvinė ekonomika nėra nuo jos nepriklausoma. Kiekvienos normatyvinės ekonomikos teiginys nebūtinai teisingai nuspės galimas pasekmes skirtingose makroekonomikose. Normatyvinėje ekonomikoje naudojamos prielaidos tiesiogiai ir netiesiogiai yra neatskiriama pozityvinės ekonomikos rezultatų dalis. Tikriausiai retas kuris nesutiktų, jog nėra tokios ekonomikos teorijos, kuri „vienas prie vieno“ būtų idealiai pritaikoma ir remiantis ja būtų galima aiškiai nuspėti visas ekonomikos politikos pasekmes. Pavyzdžiui, vienas pilietis gali norėti ir sutikti su tam tikro įstatymo pakeitimu, tačiau antrajam tai nebus naudinga ir jis prieštaraus.
Dėl to visų šių ekonomikos politikos pasekmių „skirtumų“ sprendimas vargu ar gali ir ar kada nors galės būti visiškai išspręstas (suderintas). Tačiau, remiantis kokybiška pozityvine ekonomika skirtumai tarp normatyvinės ekonomikos teiginių gali būti sumažinti. Pavyzdžiui, kad ir tas pats ankščiau minėtas pavyzdys dėl minimalios algos. Viena pusė ekonomistų sako (nuspėja), kad minimalios algos įvedimas mažins skurdą keldamas tų žmonių pajamas, kurie gauna mažesnį nei minimalų atlyginimą ir tai neturės įtakos nedarbo lygiui ar aukštesnes pajamas gaunančių darbuotojų gerovei. Tuo tarpu oponentai teigia, kad minimalios algos įvedimas kaip tik gali padidinti skurdą dėl padidėjusio nedarbo lygio ir galutinis šios politikos efektas duos daugiau neigiamų rezultatų, kadangi tie kurie neteko darbo (kurie buvo žemiau minimalios algos ribos) patyrė daugiau nuostolių nei tie kurie liko įdarbinti. Teiginiai dėl ekonominių pasekmių, kaip pavyzdžiui dėl minėto minimalios algos įstatymo priėmimo, galbūt ir nesuteiks galutinio bendro suderinto sprendimo dėl jo poreikio įvairioms grupėms, tačiau tiksliai atlikta analizė ir galutinių tikslų žinojimas gali padėti priartėti prie bendrai siekiamo rezultato.
Pagalvokime apie tokius ekonominės politikos pavyzdžius kaip: 1) prekybos sąjungų vaidmuo ir veiksmai reguliuojant prekybą, 2) tiesioginė valstybės įtaka kainų kontrolei 3) tiesioginė valstybės įtaka darbo užmokesčiui, 4) tiesioginė valstybės įtaka tarifams. Glaudžiai susietos pozityvinės analizės išvados, apie šių ekonominių politikų rezultatų skirtumus, atskleidžia skirtingus požiūrius į tinkamą prekybos sąjungų vaidmenį, tiesioginę kontrolę kainoms, darbo užmokesčiui ar tarifams. Skirtingos pasekmės bei prielaidos taip pat liečia ir masto ekonomija bei vyriausybių kišimąsi į tam tikro sektoriaus ekonomiką ar privataus sektoriaus reguliavimą. Ir tai yra tik keletas ekonominės politikos pavyzdžių. Valstybės vaidmuo ir jos parengtas ekonominės politikos planas yra labai svarbus mūsų visų gerovei. Tačiau norint turėti tinkamą ekonominę politiką kiekvienam iš mūsų (ir tuo labiau tiems kas ją kuria) reikia labai gerai suprasti kaip veikia ekonomika, kaip ji veikė anksčiau ir kaip ji veiks ateityje. Jei to nesuvoksime ekonominė politika nueis klaidingu keliu ir prives mus prie neigiamų padarinių. Kai nagrinėjama ekonominė politika, dėmesio centre dažniausiai būna jau minėta vyriausybės politika ir tokie jos elementai kaip mokesčiai, vyriausybės išlaidų programos, atskirų pramonės šakų, tokių kaip energetika, tvarkymas bei kiti aukščiau išvardinti veiksmai. Nepaisant to, privataus verslo vykdoma politika irgi svarbi. Reikia suprasti, kaip geriausiai galima organizuoti prekių gamybą, kad mažėtų savikaina. Kokias kainas turėtų nustatyti verslo firmos, jei nori maksimizuoti pelną? Kada parduotuvė turėtų padidinti prekių atsargas savo sandėlyje? Ekonominė politika – tai kolektyviai vyriausybės priimta strategija ekonomikos tikslams pasiekti. Galutinis ekonomikos tikslas yra sukurti tokią ekonominę politiką, kuri sumažintų mūsų problemas ir padidintų naudą, gaunamą iš sunkaus kasdieninio darbo.
Atsižvelgiant į tai, galima teigti, kad tinkamos ekonominės politikos „atradimas“ daug mažiau priklauso nuo progreso normatyvinėje ekonomikoje nei nuo pozityvinės ekonomikos, kuri pasako „kaip yra“. Taigi, iš viso to išplaukia, kad normatyvinė ekonomika yra labai priklausoma nuo pozityvinės ekonomikos ir jos rezultatų. Bet jei jau normatyvinė ekonomika yra tokia priklausoma nuo pozityvinės ekonomikos, man kyla klausimas kodėl iš viso yra atsiradusios šios dvi skirtingos ekonomikos kryptys ir kodėl jos taip skiriasi? Kodėl mes apskritai negalėtume turėti vienos bendros ekonomikos krypties, kuri viską paaiškintų ir sukurtų gerą ekonominės politikos modelį? Kas skiria šias dvi ekonomikos teorijos kryptis?
Analizuojant įvairius literatūros šaltinius bei ieškant skirtingų autorių nuomonių dėl pozityvinės ir normatyvinės politikos krypčių teko susidurti su dviejų ekonomikos mokslų daktarų diskusija (Walter E. Block ir P. Cappelli, 2013). Čia abu autoriai diskutuoja dėl pozityvinės ir normatyvinės ekonomikos krypčių išskirtinumo ir normatyvinės ekonomikos teiginių tikslumo.
Block nuomone tarp normatyvinės ir pozityvinės ekonomikos yra labai aiškus išskirtinumas. Jo nuomone, vien tik tai, kad normatyvinė ekonomika neabejotinai priklauso nuo pozityvinės ekonomikos rezultatų, nereiškia kad mes negalime išskirti šių dviejų krypčių. Tuo tarpu Cappelli nurodo Friedman (1953) teiginius, kurie sako, kad pozityvinė ekonomika nėra priklausoma nuo įvairių standartų, tačiau normatyvinės ekonomikos sprendimai yra priklausomi nuo tam tikrų standartų ir gyvenimo normų. Cappelli nuomone, realioje ekonomikoje šie teiginiai nėra visiškai pritaikomi. Galbūt tai būtų galima pritaikyti kalbant apie filosofiją ir visą bendrą žmoniją bei analizuojant labiausiai standartinius ir bendrinius statistinius duomenis. Tačiau, kai kalba pakrypsta apie „ekonomikos meną“ tuomet prisideda papildomas „paketas“ duomenų apie įvairius įstatymus bei prielaidas lemiančias ekonomiką. Ir visa tai yra susiję su tuo, kad normatyvinė ekonomika nėra nepriklausoma nuo įvairių standartų. Tuomet iškyla klausimas ar mes tikrai galime kontroliuoti žmonių išsilaviną ir darbo rinkos dydį argumentuodami atliktais ekonominiais tyrimais paaiškinančiais nedarbo lygį?
Manau, kad ne. Papildant atsakymą į šį klausimą pagalvokime apie skirtingus požiūrius taikomus gyventojų gerovės tyrimuose, kurie atliekami psichologų, ekonomistų ir sociologų. Visur yra keliamas tas pats klausimas – kas lemia gyventojų gerovę. Tačiau sociologų, ekonomistų ir psichologų požiūriai ieškant atsakymo į šį klausimą išsiskiria. Priežastis yra ta, kad skirtingos disciplinos, turi skirtingas tyrimų struktūras ir pagrindus įkvėptus skirtingų vertybių. Ekonomikos teiginys, kad žmogaus elgesys bus racionalus kuomet jis sieks savo naudos maksimizavimo, skiriasi nuo sociologijos prielaidų, kur dažniausiai laikomasi prielaidos, jog veiksmai yra suvaržyti, arba psichologijoje kur realybė yra mažiau svarbi nei ateityje siekiamas rezultatas. Taigi, iš to išplaukia, kad mes negalime priimti tam tikrų ekonominių sprendimų ar interpretuoti jų rezultatų neatsižvelgdami į įvairias gyvenimo normas, įstatymus ar kitas ekonomines prielaidas, kurios turi reikšmingą įtaką tyrimų rezultatuose. Galbūt mes ir galime sudaryti normatyvinius teiginius remiantis pozityvinės ekonomikos rezultatais, tačiau vien tik tai, kad normatyviniai teiginiai yra sudaryti remiantis pozityvinės ekonomikos išvadomis, neleidžia teigti, kad šios išvados ir teiginiai bus teisingi ir jas galėsime pritaikyti ateityje. Taigi pati didžiausia problema ir yra sukurti visiškai teisingą normatyvinės ekonomikos sprendimą, kuris pasiteisintų visu 100 procentų.
Kaip to pavyzdį pagalvokime apie laisvąją prekybą. Tikriausiai visi sutiksime su pozityvinės ekonomikos teiginiu, kad laisvoji prekyba kelia žmonių gerovę ir gyvenimo kokybę. Tačiau, pereinant į šį klausimą iš normatyvinės ekonomikos pusės ir analizuojant jį kaip „turėtų būti“ ar mes galime drąsiai sakyti, kad reikia panaikinti visus prekybos apribojimus ir tai padarys visus laimingais bei turtingais? Block nuomone (2013) tai yra dvi visiškai skirtingos „visatos“ – ekonominė ir etinė. Neįmanoma visiškai aklai remtis pozityvinės ekonomikos prielaidomis sudarant normatyvinės ekonomikos teiginius.
Taigi, apibendrinant visą informaciją, būtų galime prieiti išvados, kad norint priimti gerus ir kiek įmanoma tikslesnius normatyvinės ekonomikos sprendimus reikia remtis kokybiškais ir gerai atrinktais pozityvinės ekonomikos rezultatais. Tam reikia gerai suprasti ir mokėti tinkamai interpretuoti pozityvinės ekonomikos krytį. Pirmiausiai išsiaiškinkime iš ko susidaro pozityvinė ekonomika. Friedman (1953) išskiria du pagrindinius elementus. Pirmasis tai yra kaip „kalba“ skirta skatinti sisteminių ir organizuotų metodų pritaikomumo pagrindimą. Antra dalis „kūnas“ suprantamas kaip visuma materialių hipotezių skirtų paaiškinti sudėtingai realybei ir jos bruožams.
Žvelgiant į „kalbos“ dalį, pozityvinės ekonomikos teorija neturi materialios būsenos (Friedman M., 1953). Kaip to pavyzdys galėtų būti tautologiniai bruožai. „Kalbos“ dalis yra padėti suprasti empirinius ir matematinius duomenis bei gebėti juos teisingai interpretuoti. Bet tuomet kaip kalbame, kad ir apie pačius tautologinius skirtumus, ar tikrai mes galime teisingai juos interpretuoti ir suskirstyti? Ar mes tikrai turime išsamius duomenis? Ar tikrai kiekvieno individo elgesys yra atskirai paaiškinamas ir gali būti lengvai interpretuojamas? Taigi ar tikrai galime analizuoti visus individus ir visą ekonomiką vienu metu neišskirstant jos į siauresnes grupes?
Atsakymų į šiuos klausimus reikėtų ieškoti iš dalies loginiuose, iš dalies faktiniuose apmastymuose. Faktiniai rezultatai gali parodyti ar analitiniai rezultatai yra prasmingi ir teisingi atsižvelgiant į konkrečias problemas. Loginiuose tyrimuose mes galime nustatyti ar tam tikra „kalba“ yra tinkama analizuojamai aibei bei teisingai užpildo mūsų rezultatus.
Iš „kūno“ elemento pusės (M. Friedman, 1953) bei materialių hipotezių, pozityvinė teorija turėtų būti apspręsta remiantis nuspėjamumo poveikiu toje klasėje, kurioje siekiame paaiškinti tam tikrą fenomeną. Anot Friedman tik faktiniai įrodymai gali pasakyti ar mūsų iškeltos pozityvinės ekonomikos krypties teorijos hipotezės yra teisingos ar ne. Vienintelis tinkamas sprendimas tam nustatyti yra prielaidos palyginimas su jau įvykusiais faktiniais rezultatais. Friedman (1953) nuomone, faktiniai įrodymai negali įrodyti hipotezės, jie gali tik suklysti atmetant ją, kuomet mes dažniausiai teigiame, jog hipotezė buvo patvirtinta remiantis praeitimi.
Kad išvengti šios painiavos, reikėtų aiškiai nurodyti, kad prielaidos (nuspėjimai) bei tinkamumo tikrinimas neturėtų remtis reiškiniais, kurie dar neįvyko ar kurie yra prognozuojami. Tikrinimas turi remtis reiškiniais, kurie įvyko tačiau dar nebuvo apsvarstyti arba nėra žinomi tam asmeniui, kuris sukuria analizuojamas prielaidas.
Hipotezės ar prielaidos teisingumas patikrinimas nėra vien tiktai jos išskyrimas iš daugelio iškeltų hipotezių ir jos kaip vienintelės priėmimas. Analizuojamos prielaidos ir ją lemiančių faktorių skaičius turi būti baigtinis, tačiau pačių hipotezių (prielaidų) skaičius ne. Jei yra viena hipotezė, kuri yra paaiškinama esamais įrodymais, reiškiasi jų yra ir daugiau. Kaip pavyzdį paimkime vartojimo mokestį kokiai nors prekei. Įvedus mokestį prekės kaina padidės suma lygia mokesčiui. Tai atitinka konkurencinės rinkos prielaidas, kuomet yra stabili paklausos kreivė ir horizontali stabili pasiūlos kreivė. Tačiau tai taip pat atitinka konkurencinės rinkos sąlygas kuomet pasiūlos kreivė kyla arba leidžiasi, kompensuojant tai atitinkamu paklausos ar pačios pasiūlos kreivės pasistūmimu į kitą poziciją. Pavyzdžiui monopolinės rinkos situacijoje, pastovūs ribiniai kaštai ir stabili paklausos kreivė būtent ir atspindės tokį rezultatą. Tačiau tai yra tik labai supaprastintos teorijos, kuriose dauguma prielaidų tiesiog neatskleistos ir laikomos stabiliomis. Bet ar tikrai analizuojant ekonomiką mes galime eliminuoti socialinius, kultūrinius ir kitus reiškinius ir vis tiek gauti teisingus sprendimus?
Friedman (1953) nuomone ekonomikos teorija turi būti kur kas daugiau nei struktūrizuota tautotologijos, kultūrinių, socialinių žinių visuma, jei ją yra įmanoma nuspėti ir ne vien tik apibūdinti tam tikrų veiksmų sekomis. Interpretuojant autoriaus nuomonę, galima suprasti, kad norint atrasti gerą ir rezultatyvią ekonomikos teoriją, reikia gerai išanalizuoti ne tik gautus empirinius rezultatus, tačiau kartu susintetinti ir sociologinę, kultūrinę ir kitą informacij,ą kuri lemia ekonomiką.
Colander nuomone (1992) šie ideologiniai skirtumai tarp pozityvinės ir normatyvinės ekonomikos teorijų supainiojo ekonomistus pritaikant politinę ekonomiką kaip dalį pozityvinės ekonomikos ir tuo tarpu naudojant pozityvinės ekonomikos metodologiją bei ignoruojant normatyvinės teorijos metodologiją. Pozityvinės ir normatyvinės teorijų atskirtiniams paveikia ekonomistų suvokimą ir lemia jų išsilavinimą ekonomikoje. Pagal Colander (2003) pritaikant atlikos ekonominės politikos analizę veiksniai, kurie buvo atmesti pozityvinės ekonomikos analizėje turėtų būti įtraukti atgal. Tai yra neekonominiai veiksniai arbai pavyzdžiui įvairių institucijų veikla. Kai tik vietiniai veiksniai yra įtraukiami tampa sudėtinga arba apskritai neįmanoma pritaikyti pasaulyje galiojančių standartų bei metodų. Colander nuomone reikia persvarstyti ekonomikos politiką ir žiūrėti į tai kaip į meną bei įtraukti neekonominius veiksnius, kurių nederėtų nuvertinti. Taigi iškyla klausimas, kaip modernieji ekonomistai atlieka normatyvinę analizę? Ar jie įtraukia naujus socialinius idealus vertindami konkrečią ekonomiką?
Anot autoriaus Huei-chun (2012) dauguma ekonomistų ignoruoja socialinius idealus viso pasaulio kontekste. Vietoj to, normatyvinėje analizėje yra koncentruojamasi į abstrakčius kriterijus politikos nustatymui. Pavyzdžiui, kad ir ta pati gerovės ekonomika, kuri yra apibrėžiama kaip viena svarbiausių normatyvinės ekonomikos šakų, fokusuojasi į Pareto efektyvumą kaip pagrindinį tikslą, konstruojant abstrakčias socialinės gerovės funkcijas kaip galutinį rezultatą. Tuo tarpu Colander nuomone (1992) tai nėra realaus pasaulio tikslai ir dauguma ekonomistų normatyvinėje teorijoje vengia kūrybingų sprendimų ir labiau renkasi mokslų pagrįstas prielaidas bei vengia socialinių vertybių. Mongin (2006) nuomone normatyvinės ekonomikos užduotis yra ištirti metodus ir kriterijus, siekiamos ekonominės būsenos įvertinimui. Taigi taip išeitų, kad normatyvinė ekonomika pirmiausiai ieško būdų kaip reikia atlikti analizę, tačiau nesikoncentruoja į jos atlikimą, kas yra pozityvinės ekonomikos krypties šaka. Normatyvinė ekonomika yra susijusi su vertybių sprendimais, tačiau nekuria šių sprendimų. Šis Mongin (2006) normatyvinės ekonomikos apibrėžimas yra natūralus rezultatas normatyvinės ekonomikos plėtros dvidešimtajame dešimtmetyje. Pavyzdžiui, perėjimas nuo 40-ojo dešimtmečio taip vadintos senosios gerovės ekonomikos į naująją gerovės ekonomiką lemia ekonomistų siekį vengti vertybinių teiginių dėl tarpasmeninių naudingumo palyginimo. Socialinio pasirinkimo teorija, kurią iniciavo K. Arrow šešiasdešimtajame dešimtmetyje ignoruoja tarpasmeninius palyginimus gerovėje ir koncentruojasi į įvairius formalius veiksnius vertinant socialinę būseną.
Taigi būtų galima prieiti išvados, kad dauguma ekonomistų moderniąją normatyvinę ekonomiką suvokia kaip dalį ekonomikos mokslo labiau nei ekonomikos meno, kurį įvardino Colander. Moderniojoje normatyvinėje ekonomikoje nėra koncentruojamasi į pagrindinius politikos tikslus ir gerovės normas, tačiau ieškoma formalaus kriterijaus ekonominės politikos įvertinimui remiantis Pareto optimizavimu ir socialinės gerovės funkcijomis.
Iš viso to, ką aptarėme aukščiau būtų galima išskirti šias pagrindines problemas susijusias su pozityviniu ir normatyviniu požiūriu į makroekonomiką. Pirmoji - tai šių makroekonomikos požiūrių suderinamumas. Analizuojant makroekonomiką iš pozityvinės krypties pusės dažnai tenka eliminuoti tam tikrus socialinius, kultūrinius, psichologinius ar kitus faktorius. Tačiau žvelgiant iš normatyvinės ekonomikos požiūrio perspektyvos į visus šiuos reiškinius yra labai svarbu atsižvelgti bei tuo pačiu tinkamai naudoti pozityvinės ekonomikos prielaidas bei jas interpretuoti. Tačiau čia ir iškyla klausimas ar tokiu atveju tikrai pozityvinės ekonomikos rezultatai yra patikimi ir tinkami naudoti normatyvistams. Iš to „išplauktų“ antroji svarbi šių požiūrių problema – jų išskirtinumas. Ar mes galime aiškiai nustatyti ribas tarp pozityvinės ir normatyvinės makroekonomikos, jei vėliau modeliuojant ekonominę politiką mes stipriai remiamės šiais požiūriais suprasdami, kad jų vertybės skiriasi. Kuriant tinkamą ekonominės politikos modelį labai svarbu atsižvelgti į tuos faktorius kurie buvo eliminuoti pozityvinėje ekonomikoje, tačiau įtraukti normatyvinėje. Viską apibendrinant svarbu suprasti tai, kad šie abu požiūriai į makroekonomiką yra labai svarbūs mūsų ir bendrai gerovei. Norint priimti tinkamus ekonominės politikos sprendimus, reikia turėti kokybiškus pozityvinės makroekonominės analizės duomenis bei sugebėti juos tinkamai interpretuoti normatyvinėje ekonomikoje. Mano manymu, kokybiški šių dviejų požiūrių rezultatai ir naudojamos prielaidos kartu gali duoti daug kartų geresnį sinerginį rezultatą nei duotų atskirai.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Block, W., Cappelli, P. (2013). Debate over the normatyve and positive distinction in economics. Economics, Management & Financial Markets. Mar2013, Vol. 8 Issue 1, p11-19. 9p. 2. Colander, D., (1992). Retrospectives: The Lost Art of Economics. Journal of Economic Perspectives, 6(3): 191-198. DOI: 10.1257/jep.6.3.191 3. Friedman, M., (1953). Essays in Positive Economics. University of Chicago Press (1953), 1970, p. 3-43. 4. Keynes, J.N. (1917). The Scope and Method of Political Econom. London: Macmillan and Co. 5. Klimašauskienė, D. (2010). EKONOMIKA IR EKONOMIKOS TEORIJA. Priega per internetą: http://web.vu.lt/ef/d.klimasauskiene/files/2010/11/Ekonomika-ir-ekonomikos-teorija.pdf. (Žiūrėta 2016 m. vasario 20 d.) 6. Mongin, P. (2006). A Concept of Progress for Normative Economics. Economics and Philosophy. 22, 19 – 54. 7. Su, Huei-chun., (2012). Beyond the Positive-Normative Dichotomy: Review Essay. London School of Economics and Political Science. Journal of Economic Methodology, v. 19, iss. 4, pp. 375-90.