Žinių vadybininko vaidmuo organizacijoje
Mokslinė esė
Šiandien, duomenims įgaunant vis didesnę reikšmę, žinios bei informacija tapo nepamainomu įrankiu, sėkmės garantu organizacijose bei preke, kurios kaina priklauso nuo kokybės, savalaikiškumo. Laikotarpis tarp XX ir XXI amžių pasižymi naujovėmis – spartesne žinių sklaida, vis tobulėjančiomis IT, žinių ekonomikos, informacinės bei žinių visuomenių susiformavimu. Ko gero tai yra pagrindinės priežastys, kodėl šis laiko tarpsnis dar kitaip yra vadinamas revoliucingu, poindustriniu, ypatingai turint galvoje žinias bei informaciją. Derėtų paminėti ir tai, jog lygiagrečiai su žinių visuomenės ir ekonomikos terminologija buvo pradėtos vartoti ir „žiniomis grįstos organizacijos“, „protingos organizacijos“ sąvokos. Tradicinė organizacija nėra tapati besimokančiai – pastarojoje žinių aplinka struktūriškai yra kur kas sudėtingesnė, negu dominavusios prieš keletą amžių. Žinių organizacijoje visos teikiamos prekės ir paslaugos yra grindžiamos žiniomis, o tai reiškia, kad joje dirbantys asmenys geba kurti, įgyti ir pritaikyti žinias bei keisti savo veiklą, įvertinant naujas žinias ir perspektyvas. (Z. Atkočiūnienė, „besimokanti žinių organizacija“ 2014, p.9). Ši organizacijoje dominuojanti suirutė privalo būti nuolat kontroliuojama, joje dalyvaujantys nariai turi dirbti komandinį darbą, nuolat mokytis ir siekti vis geresnio rezultato. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl organizacija šiandien nebeapsieina be žinių visuomenės narių, taip pat ir žmogaus, kuris tai galėtų kontroliuoti, kitaip tariant – žinių vadybininko. Taigi, derėtų išanalizuoti žinių vadybininko svarbą ir vaidmenį organizacijoje. Bandant apibrėžti laikotarpį, kuomet atsirado žinių vadyba ir kada ji tapo taikytina organizacijoje, yra sudėtinga, tačiau labiausiai žinių valdymo svarba ėmė ryškėti XX a. pabaigoje, kuomet daugelio konkurencingų organizacijų sėkmę lėmė ne jų sukauptas kapitalas, o būtent turimos žinios, glūdėjusios įmonės viduje (Watson, 2013). Didelę įtaką ŽV atsiradimui turėjo ir P. Drucker, 1959 metais pavartojęs „žinių darbuotojo“ sąvoką, taikytiną ir šiandien. Anot minėto mokslininko, pastarieji vis labiau atitinka taikytiną besimokančios organizacijos nario šabloną – specifinių žinių ir kompetencijų turintį darbuotoją, dirbantį žiniomis grįstame sektoriuje. Tačiau tai nepaaiškina, kas būtent yra žinių vadybininkas, kokių kompetencijų reikia juo tampant ir kokios pareigos yra pageidautinos. Žinoma yra tai, kad pagrindinę sąsają žinių vadybininkas turi su žinių vadyba. Tačiau anot Bieliūno (2000), žinių vadyba yra naujausia vadybos tendencija ir jos koncepcija nėra aiškiai apibrėžta. Visuotinai priimtą požiūrį į žinių vadybą išreikšti taip pat sunku, nes tai yra besiformuojanti mokslo ir mokymo disciplina. Žinių vadyba yra tarpdimensinė ir tarpdisciplininė sąvoka, na o besimokančioje organizacijoje tai apima didžiausia valdymo dalį. Daugelis apibrėžimų ne retai prieštarauja vienas kitam, todėl kyla nemažai sumaišties, nesusipratimų (Juozas Ruzevičius, 2005). Dėl šios priežasties yra sunku ją atskirti nuo kitų, panašaus pobūdžio vadybos atšakų. Nelengva apibrėžti ir žinių vadybininko sąvoką – daugelis mokslininkų pateikia skirtingas jų išraiškas, kurios visos yra sąlyginai teisingos, tačiau painios. Teisingiausia ko gero būtų teigti, jog žinių vadybininkas organizacijoje yra žmogus, skatinantis mokslo plėtrą tiek vidinėje įmonės aplinkoje, tiek už jos ribų. Pagrindinis jo vaidmuo yra atsakomybės kolektyve vystymas ir paskirstymas tam, kad žinių valdymo principai ir pagrindinės disciplinos įmonėje būtų skatinamos ir įsisavinamos (Kimir Kaldir, Knoledge Management in Theory and Practice, 2005). Juk išties, stebint organizacijų konkurencinę aplinką, tai pasitvirtina. Žinių vadybos procesus Lietuvoje nuodugniai tirianti Zenona Atkočiūnienė, savo knygoje „Žinių valdymas organizacijoje“ pabrėžia, jog šiandien žinių ir kompetencijų svarba organizacijoje auga. Tai išskiria jau anksčiau paminėtą besimokančią organizaciją iš kitų – čia įmonės nariai mokosi, kaupia informaciją, žinias, patirtį; visą tai puoselėja. Ko gero svarbiausias aspektas, kalbant apie konkurenciją, yra tai, jog jau kuris laikas materialiniai ištekliai įmonėje nebėra pranašumą žymintis kriterijus – tai sukelia tik trumpalaikį efektą. Žmogiškasis išteklius konkuruojant rinkoje užima ko gero svarbiausią vaidmenį. Įmonėms tobulėjant, yra tobulinamas ir ryšys tarp darbuotojo, darbdavio, stengiamasi sukurti palankią darbui aplinką ir svarbiausia – išvengti darbuotojų kaitos, kas reikalauja išties didelių kaštų. Z. Atkočiūnienė taip pat pabrėžia, jog įmonėms plečiantis, didinant kompetenciją, lojalūs darbuotojai yra kertinis aspektas, norint augti, tobulėti. Per pastaruosius keliasdešimt metų buvo pastebėta, jog dabar darbuotojai, keisdami savo darbo vietas, iš įmonės išsineša ne tik sukauptą patirtį, bet ir išties didelį žinių kraitį. Tad nieko keisto, kad ir vis pažangesnės įmonės Lietuvos rinkoje ieško kompetentingesnių žinių vadybos specialistų – jie aprėpia keliasdešimt praktinių ir teorinių aspektų, kurių nauda organizacijai dažniausiai būna nepamainoma. Puikus pavyzdys yra Michaelio Earlo (2001) tyrimas, kurio metu žinių vadybininko vaidmuo buvo atskleistas keturiasdešimtyje kompanijų. Tyrimo rezultatai labiausiai pasižymi tuo, kad jo dėka buvo išskirtos 7 žinių vadybos „mokyklos“, o pagal tai tapo paprasčiau nuspręsti, koks būtent yra žinių vadybininko vaidmuo organizacijoje. Tarkime, sisteminė mokykla apibrėžia, kad žinios yra talpinamos į duomenų bazes, kas yra puikus įrankis, padedantis vadybinėje veikloje; kartografinė mokykla labiausiai aprėpia katalogus ir žemėlapius, padedančius rasti tinkamus žmones, turinčius reikiamos informacijos; inžinerinė mokykla apibrėžia informacinių sistemų svarbą: jose esančią informaciją apie konkurentus, prekes, technologijas, kita; komercinė mokykla daugiausia apsprendžia intelektinės nuosavybės tipus tam, kad būtų lengviau parduoti prekes ar paslaugas; organizacinė mokykla remiasi informacijos mainų principu tam, kad būtų padidintas informacijos cirkuliacijos greitis tarp formalių ir neformalių organizacijos grupių; erdvės mokykla orientuota į įvairialypes erdves, kuriose buriasi žmonės, norintys pasidalinti žiniomis ir patirtimi, kitaip tariant, poilsio erdves; na ir galiausiai, strateginės mokyklos esmė yra tarsi įrodymas, kad organizacijos verslas yra paremtas žiniomis. Visa tai tarsi apsprendžia veiklos sritis, kuriuose žinių vadybininko vaidmuo atsiskleidžia labiausiai. Žinių vadybininko svarba organizacijoje yra tai, jog jis atpažįsta gerėjančią prieinamų informacijos išteklių kokybę, skatina darbuotojų interpretavimo galimybes. Tai užtikrina „darbuotojų tarpusavio santykius, idėjų sklaidą, kritinį mąstymą, kompetenciją, bendradarbiavimą ir grupių darbą tiek pačioje organizacijoje, tiek už jos ribų“ . Apimdamas tris svarbiausius komponentus žinių vadyboje: žmones, procesus, technologijas, žinių vadybininkas organizacijoje sukuria intelektinį organizacijos turtą, o šis yra netgi svarbesnis už naudojimąsi informacinėmis technologijomis, jų valdymą (Bhojaraju, 2005). Apibendrinant galima pastebėti, jog industrinės revoliucijos pasekmės šių dienų visuomenei yra aiškios: patobulėjusios informacinės technologijos, padidėjusi informacijos, duomenų sklaida, naujų visuomenių susiformavimas bei žinių, jų ekonomikos ir valdymo raidos patobulėjimas.
